Rudoji lapė - erkių pernešamų ligų priešas

Lapės gali padėti kovoti su Laimo liga

Erkių pernešamos ligos yra priklausomos nuo pelių ir kitų smulkiųjų žinduolių populiacijos. Vasaros pabaiga – rudens pradžia yra tas metas, kai nauja erkių karta tyko aukų miškuose, parkuose ir kiemuose. Ką tik išsiritusios erkių lervos dažniausiai maitinasi smulkių žinduolių – pelių, ežių, voverių ir kt. – krauju. Šie gyvūnai yra daugelio žmonėms pavojingų bakterijų ir virusų nešiotojai, perduodantys patogenus erkėms, kurios savo ruožtu gali užkrėsti žmones Laimo liga ir kitomis erkių pernešamomis ligomis.

Pelės – Laimo ligos užkrato nešiotojos

Kadangi smulkieji žinduoliai, ypač pelės, yra vieni iš labiausiai paplitusių Laimo ligos ir kitų ligų užkratų nešiotojų, yra nemažai bandymų kovoti su šiomis ligomis kontroliuojant pirminį užkrato šaltinį, pvz. pelių populiaciją. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad erkių pernešamų ligų plitimas gali būti susijęs su plėšrūnų, mintančių pelėmis, trūkumu. Jei pelių būtų mažiau, tuomet erkių lervos, kurios išsirita neužkrėstos jokiais patogenais, galėtų maitintis kitų žinduolių ir paukščių, kurie nenešioja žmonėms pavojingų ligų užkratų, krauju. Arba erkių lervos apskritai pritrūktų maisto ir žūtų nespėjusios pasiekti reprodukcinio amžiaus. Tam, kad erkės galėtų padėti kiaušinėlius, jos turi pasimaitinti tris kartus. Žmonėms pavojingos yra erkės, kurios bent vieną kartą maitinosi užsikrėtusių gyvūnų krauju.

Tyrimas, kurio metu buvo siekiama išsiaiškinti ryšį tarp plėšrūnų ir erkių platinamų ligų, buvo atliktas Olandijos miškingose vietovėse ir truko du metus. Tyrimo metu Vageningeno universiteto mokslininkai įtaisė kameras 20-tyje skirtingų teritorijų tam, kad pamatuotų lapių ir kiaunių, kurios yra pagrindiniai pelių priešai, aktyvumą. Tiriamos teritorijos buvo įvairios – tiek gamtos rezervatai, kuriuose medžioklė yra draudžiama, tiek ir tokios, kuriose vyko aktyvi lapių medžioklė.

Plėšrūnai yra reikšmingi Laimo ligos plitimo kontrolei

Tyrimo laikotarpiu mokslininkai sugavo šimtus pelių ir kitų smulkių graužikų, skaičiavo ant jų rastas Iksodines erkes (Ixodes ricinus) ir tyrė, ar jos yra Laimo ligos ir kitų ligų sukėlėjų nešiotojos. Tiriamose teritorijose erkės taip pat buvo surenkamos ir kitais metodais.

Tose teritorijose, kuriose plėšrūnų aktyvumas buvo didesnis, ant pelių buvo rasta mažiau iksodinių erkių lervų nei ten, kur plėšrūnai buvo retesni. Mokslininkai padarė išvadą, jog plėšrūnai gali sumažinti besimaitinančių erkių kiekį. Tai leidžia prognozuoti, jog plėšrūnų skaičiaus augimas gali sumažinti erkių pernešamų ligų plitimą.

Įdomu yra tai, jog tirtose teritorijose plėšrūnų skaičius neturėjo įtakos pelių populiacijos tankiui, o paveikė tik ant pelių rastų erkių skaičių. Mokslininkai mano, kad teritorijose, kuriose buvo gausu plėšrūnų, ant pelių rastų erkių kiekis buvo mažesnis dėl pasikeitusios pelių elgsenos. Pelės tokiose vietose apriboja savo judėjimą, kad išvengtų plėšrūnų, ir taip susirenka mažiau erkių.

Plėšrūnų įtaką Laimo ligos ir kitų erkių platinamų ligų plitimui jau anksčiau yra pastebėję JAV mokslininkai. Kalifornijos Santa Kruzo universiteto mokslininkų tyrimai parodė, jog kuo konkrečioje vietovėje buvo daugiau rudųjų lapių, tuo mažiau buvo fiksuojama Laimo ligos atvejų.

Parengta pagal Tim R. Hofmeester, Patrick A. Jansen, Hendrikus J. Wijnen, Elena C. Coipan, Manoj Fonville, Herbert H. T. Prins, Hein Sprong, Sipke E. van Wieren. Cascading effects of predator activity on tick-borne disease risk. The Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences. July 19, 2017; Amy Harmon. Lyme Disease’s Worst Enemy? It Might Be Foxes. NYtimes.com. August 2, 2017.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *