Erkės

Laimo ligą sukeliančias bakterijas žmogui perduoda Iksodinės (Ixodes genties) erkės. Mūsų kraštuose – tai šuninės arba miškinės erkės (lot. Ixodes ricinus). Jos gyvena žolėse ir juda žeme arba lipdamos augalais; jos negali skraidyti ar šokinėti. Erkių aktyvumas yra įtakojamas oro temperatūros ir drėgmės – erkių nebūna saulėtose vietose, ant trumpos, nupjautos žolės, ten kur yra mažai augmenijos. Geriausiai erkėms tinkamos vietos yra pievos, ganyklos, miestų parkai, lapuočių ir spygliuočių miškai; jos mėgsta drėgną, lietingą klimatą. Erkės maitinasi įsisiurbdamos į gyvūno ar žmogaus epidermį. Dauguma erkių įsisiurbimui ieško plonesnės odos, pavyzdžiui, pažastyse, apie ausis ir pan.

Aprašymas

Šuninės arba miškinės erkės (lot. Ixodes ricinus; dar gali būti vadinamos avių erkėmis (angl. sheep tick), elnių erkėmis (angl. deer tick), ricinos pupelių erkėmis (angl. castor bean tick)) priklauso iksodinių erkių (lot. Ixodidae) šeimai. Pasaulyje yra žinoma apie 650 iksodinių erkių rūšių, kurių daugelis perneša žmonių, naminių gyvulių ir paukščių ligas.

Šuninės erkės yra kietakūnės, santykinai mažo dydžio; jų nugarą dengia kieta plokštelė, kuri jas saugo nuo išdžiūvimo ar sužalojimų. Patinėlių skydelis dengia visą nugarą, o patelių, lervų ir nimfų skydelis dengia tik priekinę nugaros dalį; likusi dalis yra minkšta. Šuninių erkių patelės yra šiek tiek didesnės už patinėlius, jų kūno minkštoji dalis padidėja prisisiurbus kraujo. Neprisisiurbusių kraujo nimfų dydis yra 1,3-1,5 mm; suaugę patinėliai yra 2,4-2,8 mm ilgio, o patelės – 3,0-3,6 mm ilgio; prisiurbusios kraujo patelės padidėja iki 11 mm. Suaugusios erkės yra raudonai rudos spalvos, o prisisiurbusios kraujo patelės pasidaro šviesiai pilkos. Jos neturi akių; erkių lervos turi šešias kojas, o suaugusios – aštuonias.

Gyvenimo ciklas

Erkių gyvenimo ciklas apima keturias stadijas: kiaušinis, lerva, nimfa ir suaugusi erkė. Jos gali gyventi iki 3 m., tačiau dauguma žūsta anksčiau, nes neranda maisto šaltinio. Tam, kad išsiritusios iš kiaušinio erkės išgyventų ir pereitų į kitą stadiją, jos kiekvienoje ciklo stadijoje turi maitintis krauju. Nepasimaitinusi erkė kiekvienoje ciklo stadijoje gali išgyventi iki metų. Maitinimasis krauju vyksta vieną kartą stadijoje ir gali trukti nuo kelių dienų iki savaitės: lervos maitinasi (būna įsisiurbusios) 2-3 dienas, nimfos – iki 5 dienų, o suaugusios erkių patelės – apie vieną savaitę. Prisisiurbusi kraujo erkė nukrenta ir virškina bei transformuojasi į kitą gyvenimo ciklo stadiją giliai pasislėpusios augmenijoje.

Iksodinės erkės skirtingose gyvenimo ciklo stadijose

1 pav. Iksodinės erkės skirtingose gyvenimo ciklo stadijose.

Erkės patelės vienu metu gali padėti iki 2000-3000 kiaušinėlių. Padėjusios kiaušinėlius patelės žūsta, o lervos išsirita vidutiniškai po aštuonių savaičių. Išsiritusios lervos jau po kelių dienų gali maitintis įsisiurbdamos į praeinančius nedidelius gyvūnus, pvz., ežius, įvairius graužikus ir pan. Pasimaitinusios lervos nukrenta ir per kelis mėnesius transformuojasi į nimfas, kurios ieško kito maitinimosi šaltinio, dažniausiai mažų ir vidutinių žinduolių. Pasimaitinusios nimfos transformuojasi į suaugusias erkes, iš kurių tik patelės įsisiurbia į gyvūnus ir žmonės, o patinėliai nesimaitina. Tačiau ir patinėlius galima rasti ant šeimininkų (gyvūnų ir žmonių), nes jie ieško patelių poravimuisi. Poravimasis paprastai vyksta ant šeimininkų.

Maitinimasis

Dažniausiai erkė laukia maitinimosi šaltinio – šeimininko – laikydamasi už žolės ar lapų galinėmis kojomis, o priekines kojų poras laikydama ištiestas ir pasiruošusi prikibti prie praeinančio ir augmeniją užkliudančio gyvūno arba žmogaus – šis procesas vadinamas ieškojimu (angl. questing). Ieškojimo metu erkės praranda drėgmę, nes išlenda iš saugios ir drėgnos augmenijos, dėl to turi grįžti atgal, kad atstatytų drėgmę. Dėl šios priežasties erkių ieškojimo periodas yra tiesiogiai įtakojamas oro temperatūros ir drėgmės. Erkėms netinkamos oro sąlygos sutrumpina ieškojimo laikotarpį ir kartu mažina erkės išgyvenimo tikimybę.

Erkės randa savo „aukas“ pagal jų skiriamą kūno kvapą, šilumą, drėgmę arba keliamas vibracijas. Kiekvienoje gyvenimo ciklo stadijoje erkė įsisiurbia tik į vieną šeimininką. Erkės maitinasi įvairių gyvūnų – graužikų, ežių, voverių, stirnų, šernų, naminių gyvulių ir gyvūnų – o taip pat ir žmonių krauju.

Erkės maitinasi įsisiurbdamos į gyvūno ar žmogaus epidermį. Erkės įkandimo šeimininkai nejaučia, nes erkės maitindamosios išskiria antikoaguliantą, trukdantį kraujui krešėti, bei seiles, turinčias anestetikų savybių. Dauguma erkių įsisiurbimui ieško plonesnės odos, pavyzdžiui, žmogaus pažastyse, apie ausis, kirkšnyse ir pan. Apžiūrint šunis, kates ar naminius gyvulius reikia atkreipti dėmesį į vietas aplink nasrus, ausis, akis. Priklausomai nuo to, kurioje gyvenimo ciklo stadijoje erkė yra, ji gali užtrukti nuo 10 min. iki 2 val., kol suras tinkamą vietą įsisiurbimui.

Paplitimas

Iksodinės erkės yra plačiai paplitusios drėgnose, vidutinio ir šalto klimato zonose Eurazijoje: Europoje (išskyrus sauso ir šilto klimato Viduržemio jūros regioną) ir dalyje Azijos (2 pav.). Iksodinių erkių randama ir gana toli pietuose – regionuose iki Kaspijos jūros, Šiauriniame Irane ir Šiaurės Afrikoje. Erkių išlikimą ir paplitimą įtakoja keli faktoriai: gyvūnų, tinkamų maitinimuisi, gausa, tinkama augmenija ir palankus klimatas. Tyrimai rodo, kad erkių populiacija auga, kai vyrauja švelnios žiemos ir ilgi pavasario bei rudens sezonai. Švelnios žiemos lėmė erkių išplitimą ir į gana tolimus šiaurinius regionus, pvz., šiaurines Skandinavijos dalis, o taip pat į didesnio aukščio vietoves, pvz., kalnuotus Čekijos regionus.

Erkės paprastai gyvena miškingose, drėgnose vietovėse, tačiau jų galima rasti ir atviresnėse vietose, jei jose yra tanki augmenija (pvz., nešienaujamos pievos) ir dažnai lyja. Iksodinėms erkėms geriausiai tinka mišrūs miškai, taip pat palanki nepjaunama aukšta parkų, vaikų žaidimo aikštelių ir kitų dažnai žmonių lankomų vietų žolė. Joms idealiai tinka tos vietos, kuriose drėgmė yra apie 80 proc., o apatinis augmenijos sluoksnis ir dirva išlieka drėgna ir dienos metu.

Erkės žiemoja po žeme, dėl ko gausus sniegas žiemos metu taip pat gali prisidėti prie didesnio erkių paplitimo. Sniego danga neleidžia žemės temperatūrai nukristi žemiau nulio, kas gerina erkių išgyvenimo galimybes.

Ixodes ricinus paplitimas Europoje 2017 m. sausis

2 pav. Ixodes ricinus paplitimas (2017 m. sausio mėn.). Šaltinis: European Centre for Disease Prevention and Control.

Kontrolė

Kovoti su erkių paplitimu galima taikant įvairius parazitų kontrolės metodus, kurie taip pat priklauso nuo erkių rūšies ir paplitimo vietų charakteristikos. Siekiant sumažinti erkių kiemuose, šalia namų, aikštelėse būtina reguliariai šienauti žolę, nekaupti žolių, senų lapų, šakų ir kitų šiukšlių, panaikinti įvairius įtrūkimas, plyšius, kuriuose gali būti tinkamos erkėms sąlygos, t.y. drėgmė ir pavėsis. Erkės nemėgsta saulėtų vietų, dėl to jų neturėtų būti nušienautoje atviroje vejoje.

Taip pat teritorijas galima purkšti specialiais insekticidais. Paprastai nėra purškiamas visas kiemas, užtenka išpurkšti vejų kraštus, krūmynus, vietas su aukšta žole, taip pat šalia šuns būdos ar voljero, kitas vietas, kuriose mėgsta būti naminiai gyvūnai. Didelių teritorijų purkšti insekticidais nėra rekomenduojama, nes taip gali būti sunaikinami ir vertingi vabzdžiai bei užteršiama gamta. Teritorijų purškimas yra trumpalaikė priemonė, nes naujos erkės nuolatos atkeliauja su „šeimininkais“ – laukiniais ir naminiais gyvūnais – užklystančiais į teritoriją. Dėl to, esant galimybei nuosavų namų teritorijas rekomenduojama aptverti, o purškimą kartoti bent kelis kartus per sezoną.

Įkandimo prevencija

Erkių įkandimo prevencija yra esminis asmeninis kovos su erkių platinamomis ligomis metodas. Būnant gamtoje patartina ant drabužiais neuždengtų odos vietų naudoti vabzdžių repelentą bei dėvėti šviesių spalvų drabužius su ilgomis rankovėmis ir ilgas kelnes, geriausiai sukištas į kojines ar batus. Kojines ir kelnes galima išpurkšti insekticidu, savo sudėtyje turinčiu permetrino arba DEET. Taip pat patartina vengti aukštų žolių, drėgnų, krūmokšniais apaugusių, pavėsyje esančių vietų.

Grįžus iš gamtos būtina kuo skubiau apsižiūrėti visą kūną ir, pastebėjus ropojančią erkę, ją nuimti ir sunaikinti. Drabužius reikia iškratyti ir palikti sausoje, saulėtoje vietoje, kad juose užsilikusios erkės greičiau žūtų. Jei erkė jau yra įsisiurbusi, būtina ją kuo greičiau pašalinti. Greitas įsisiurbusios erkės aptikimas ir pašalinimas yra ypač svarbus siekiant užkirsti kelią kai kurioms erkių platinamoms ligoms, pvz., Laimo ligai, nes tam, kad žmogus užsikrėstų šią ligą sukeliančiomis bakterijomis, erkė turi būti įsisiurbusi apie 24 val.

Įsisiurbusią erkę galima ištraukti naudojant pincetą, specialų įrankį erkėms šalinti, arba tiesiog pirštais. Erkę traukti reikia atsargiai, kad įsisiurbimo vietoje neliktų erkės galvos ar straubliuko, o pati erkė nebūtų sutraiškyta. Suėmus erkę pirštais ar pincetu, ją reikia tempti į viršų nesukiojant. Erkės sukiojimas į šonus padidina tikimybę, kad nutrūks pilvelis ir odoje liks erkės galva ir straubliukas. Sutraiškius erkę į žaizdą ir ant odos patenka dar daugiau potencialaus užkrato. Ištraukus erkę, įsisiurbimo vietą būtina išdezinfekuoti.

Naminiams gyvūnams – katėms ir šunims, – kurie vaikšto į lauką, taip pat patartina prevenciškai naudoti priemones nuo erkių – dažniausiai lašiukus ir/ar specialius antkaklius. Priemonės gyvūnams yra gaminamos su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis, pavyzdžiui, su fiproniliu, permetrinu (netinkamas katėms) arba pyretrinu. Dauguma šių priemonių naikina ne tik erkes, bet ir blusas. Erkių aktyvumo sezono metu patartina nuolatos valyti ir siurbti naminių gyvūnų guolius, apžiūrėti gyvūnus po pasivaikščiojimo ir nuimti/ištraukti pastebėtas erkes.

Kitos rūšys

Lietuvoje dažniausiai sutinkamas erkių platinamas ligas – Laimo ligą ir erkinį encefalitą – perneša Iksodinės erkės, o konkrečiai Ixodes ricinus, kurios populiariai yra vadinamos šuninėmis arba miškinėmis erkėmis. Lietuvoje taip pat paplitusios ir pievinės erkės (lot. Dermacentor reticulatus), kurios ne taip dažnai, kaip šuninės erkės, bet visgi įsisiurbia ir žmonėms (3 pav.).

Pievinės erkės Dermacentor reticulatus

3 pav. Pievinės erkės. Šaltinis: Foldvari G., Široky P., Szekeres S., Majoros G., Sprong H. Dermacentors reticulatus: a vector on the rise, in Parasites & Vectors, 2016 9:314.

Priklausomai nuo geografinio regiono šios erkės žmonėms gali perduoti kai kurias karštines ir erkinį encefalitą sukeliančius patogenus. Pievinės erkės yra ypač pavojingos šunims, nes platina babeziozę sukeliančias bakterijas. Pievinių erkių paplitimo žemėlapis (4 pav.) rodo, kad jos taip pat sutinkamos ir dalyje kitų Europos šalių. Tik šiauriniuose Lietuvos regionuose yra sutinkama kita Iksodinių erkių rūšis – Ixodes persulcatus arba taigos erkės, kurios taip pat gali perduoti Laimo ligą, babeziozę, kai kurių tipų encefalitą ir kt. ligas sukeliančius patogenus.

Dermacentor reticulatus paplitimas 2017 m. sausis

4 pav. Dermacentor reticulatus paplitimas (2017 m. sausio mėn.). Šaltinis: European Centre for Disease Prevention and Control.

Pietų Europoje, taip pat Šiaurės Afrikoje ir Azijoje yra paplitusios Lietuvoje nesutinkamos Hyalomma marginatum erkės, kurios platina Krymo-Kongo hemoraginę karštinę sukeliantį virusą.

Laimo ligą Šiaurės Amerikoje perneša net kelios Iksodinių erkių rūšys – juodakojės erkės arba Ixodes scapularis bei Vakarų juodakojės erkės arba Ixodes Pacificus.